Totalitarizmo psichologija

Teisė į privatumą ỹra, sparčiai didėja (savi)cenzūra, asmens sveikata vis labiau tampa valstybės reikalu, saugumo tarnybų kišimasis auga eksponentiškai: pastaraisiais dešimtmečiais valdžia nuolat griežtina asmens privataus gyvenimo kontrolę. Hannah’os Arendt regėta distopinė ateities vizija, kad žlugus nacizmui ir stalinizmui, gims naujos rūšies totalitarizmas, kuriam stos vadovauti blankūs biurokratai ir technokratai, įgyja stulbinamai realistiškų bruožų socialiniame horizonte.

Totalitarizmas nėra istorinis atsitiktinumas. Tai logiška kliedesinio tikėjimo žmogaus proto visagalybe pasekmė, klasikinis Apšvietos tradicijos simptomas. Šioje knygoje pateikiama įžvalgi psichologinė istorinio totalitarizmo iškilimo ir su juo susijusios masinės formacijos analizė. Čia taip pat pateikiama aštri tokių reiškinių kaip kliovimasis „objektyviais skaičiais“ ir baimės kultūra, kuri aukščiausią tašką pasiekė koronaviruso krizės metu, kritinė analizė.

* * *

Šios visuomenės Didysis Pasakojimas – Apšvietos pasakojimas – švelniai tariant, jau nebekelia to optimizmo ir pozityvizmo, kokį jis kėlė praėjusiais laikais. Didelė gyventojų dalis yra kone visiškai socialiai izoliuoti, laikinojo nedarbingumo atostogos dėl psichinių kančių ir psichotropinių vaistų vartojimas auga eksponentine kreive, o perdegimo diagnozė įgauna epidemijos mastą ir kelia grėsmę ištisų organizacijų, įmonių ir valdžios institucijų veiklai. Kažkas mūsų Didžiajame Pasakojime verčia žmogų neberezonuoti su jį supančiu pasauliu; kažkas jame žmogų paverčia atomizuotu subjektu. Būtent šiame subjekte Hannah Arendt atpažino totalitarinės valstybės sudedamąjį elementą. Užduotis, su kuria susiduriame kaip individai ir visuomenė, yra sukurti naują žmogaus ir pasaulio sampratą, rasti naują savo tapatybės pagrindą, suformuluoti naujus sugyvenimo su kitais principus ir pervertinti senąjį žmogaus gebėjimą – tiesos sakymą.